Mūsų religijos kritika

Apie religiją kalbėti yra svarbu, nes ji užima tokią svarbią dalį mūsų visų ir visos visuomenės gyvenime. Bažnyčia jau nuo senų laikų buvo visuomenės centre ir svarbiausių žmonijos įvykių epicentre. Dar ir šiandien ši įtaka nėra sumažėjusi, nors ji ir pakeitė savo formą.

Tikriems tikintiesiems yra svarbu ne tik tikėti į Dievą, pasitikėti Bažnyčia, tačiau svarbu suprasti ir Šventąjį Raštą. Tinkamai suprasti religiją, įvertinti jos kryptis ir savo pačių santykį su Dievu mes galime tik suprasdami religijos istoriją. Tik būdami supratingi savo istorijos atžvilgiu mes galime būti dori tikintys piliečiai ir aktyviai bei tinkamai įsitraukti į visuomeninę ir politinę veiklą.

Religija nėra atsiejama nuo politikos ir filosofijos. Prieš kelis šimtus metų, feodalizmo laikotarpiui, religija buvo tapati filosofijai ir beveik tapati politikai. Politikoje buvo galima dalyvauti tik turint Dievo pašaukimą. Karaliai buvo laikomi kaip gavę palaiminimą iš Aukščiausiojo. Todėl tuo metu politika neegzistavo tokioje formoje, kokioje egzistuoja dabar. Tuo metu nebuvo nei tokios demokratijos, kokią turime dabar, nei politinių priešpriešų tarp kairės ir dešinės. Tai atsirado kiek vėliau.

Panaši lemtis surišo religiją ir filosofiją. Rašyti ir skaityti mokėjo dažniausiai tik su Bažnyčios palaiminimu išsilavinimą gavę ir Bažnyčiai pasišventę žmonės, dažniausiai kunigai ir kiti tarnautojai. Todėl filosofija neegzistavo už religinės dogmos ir Šventojo Rašto interpretacijų ribų.

Protestantizmas, religijos kritika, marksizmas

Viskas tapo labiau komplikuota dar su Reformacija, kuri išskyrė protestantišką tikėjimo tėkmę, kurią pasirinko daugelis krikščionių. Evangeliška bažnyčia taip pat atstovauja šios krikščioniškos religijos denominacijos tikėjimą. O kartu ir Lietuvišką evangelišką bažnytinę muziką grojančios ir giedančios grupės.

Vėliau buvo prancūzų revoliucija, kuri radikalizavo visuomenę ir atvėrė duris modernizmui Prancūzijoje, o tuo pačiu ir visoje Europoje. Iš to gimė ir vienas radikaliausių religijos kritikos judėjimų – marksizmas. Kaip sakė Karlas Marksas, viso kritiko ir viso komunistinio judėjimo pradžia slypi religijos kritikoje. Visos ideologijos kritikos esmė ir pradas – religijos kritikoje.

Karlas Marksas ir jo pasekėjai marksistai be abejonės buvo palankesni protestanizmui nei katalikybei. Protestanizme jie matė daug laisvesnį santykį tarp tikinčiojo ir Dievo, nes tik protestantai tiki, kad aukščiausias tikinčiojo autoritetas – Šventasis Raštas.

Panašiu principu vadovaujasi ir pats marksizmas, kuris kartais yra laikomas sekuliaria (ateistine) religija. Markso, Engelso, Lenino ir kitų marksistų tekstai turi būti interpretuojami pačio pasekėjo. Marksizme nėra jokių viršesnių autoritetų, kurie pasakytų kaip reikėtų šiuos tekstus interpretuoti. Todėl viskas atsiduria pačio marksisto rankose. Tik Stalino laikotarpiu Partija buvo tapusi tokiu autoritetu, kuris diktato visiems Sovietų Sąjungos gyventojams kaip reikėtų marksizmą interpretuoti.

Religijos istorijoje, mes galėtų sakyti, kad tai buvo žingsnis nuo protestantizmo atgal į katalikybę ar net rusišką ortodoksiją. Tai reiškė ir religijos kritikos formos pakeitimą. Religija tapo kritikuojama labai paviršutiniškai, nes jos esmę įkūnijo komunistų partija. Todėl marksizmo ir religijos santykis išgyveno tam tikrą pokytį.

Bet religijos kritika užsiima ir kiti judėjimai. Iš politinės dešinės įvairios prieš islamą ir musulmoniškus imigrantus nusitaikiusios grupės taip pat užsiima įvairios formos religijos kritika.

Leave a Reply

Your email address will not be published. Required fields are marked *